Kad jau šiandien man labai liūdna ir esu pikta, tai parašysiu. Papasakosiu ir kas nutiko, bet pradėsiu nuo kito taško.
Aš esu žmogutis, linkęs viską (na, daugelį dalykų) hiperbolizuoti: kai man gerai, aš spinduliuoju neišpasakytą džiaugsmą, kai man kažkas nepasiseka, aš atrodau tarsi paveikta nacionalinės nelaimės. Tikriausiai dėl to daugeliui žmonių yra sunku suprasti: juk kas išsiskiria iš įprastumo yra keista, kas keista- tas nepriimtina.
Pamenu ,kai dar mokiausi mokykloje, atrodė, kad galėčiau visą pasaulį pakloti dėl kitų žmonių, bet kurią akimirką ištiesti pagalbos ranką. Matydavau, kaip žmonės net nepadėkodavę naudodavosi suteikta paslauga. Naudodavosi, be jokios pareigos ar malonės atsidėkoti tuo pačiu. Aišku, visada yra žmonių paprasčiausiai nepagalvojančių, visiems pasitaiko, ir aš esu pasielgus ne vieną kartą bjauriai. Aišku, ir yra žmonių, kurie padės, tačiau tai- tikrai ne dauguma. Taigi, kuo toliau, tuo mano altruistiškumas vis labiau seko ir senka.. Kad ir šios dienos leksikologijos prezentacija. Trumpai atpasakosiu,kad būtų aiškūs mano tolimesni samprotavimai: pristatinėjau prezentaciją apie kalbos (prancūzų) skolinius, jų reikšmę ir kaip jie praturtina prancūzų kalbą, ir apie purizmą (kalbos grynumą). Tema iš tikrųjų buvo įdomi ir man patiko. Dėstytoja kaip niekad nešykštėjo kritikos (dėl tarimo), grupiokės pagailėjo aukštesnio balo (ji sugalvojo paklausti, nes liko ketvirtis valandos iki paskaitos pabaigos, ar man rašyti 8 ar 9).
Pradėsiu nuo to, kad nepulsiu savęs girti išeikvotų valandų ir bemiegių naktų prie šio darbo. Nesėdėjau prie knygų savaitę, nesistengiau atsiminti kiekvieno žodžio iš tos pačios knygos, kuri jau buvo atkartota bent 25 kartus tai tikrai. Kaip ir visą gyvenimą mokaus (ryte pabudus valanda paaukota mokslo vardan yra pati efektyviausia, bent man), taip ir tada. Gal manymas, kad kitas praslydo, nugvelbė įdėto darbo vaisius kelia susierzinimą. Aš irgi dažnai mokykloj būdavau susierzinus ir, oi, kaip bambėdavau. Kartais ir dabar pasidaro pikta, kai žmogus, surinkęs 100% iš istorijos egzamino dabar negali pasakyti nė vienos mintino žinojimo datos (neminint pasaulinių karų trukmės ar LR nepriklausomybės atkūrimo). Taigi, kadangi visą gyvenimą mokaus dėl savęs ir savo žinių, o ne dėl egzaminų (po kurių visada ant savęs gerai supykdavau), taip ir šį kartą nuoširdžiai domėjaus (kam įdomu, brūkštelkit, galėsiu papasakoti apie skolinius) ir pasiruošiau.
Po kelių įžanginių sakinių, prasideda taip ir nesibaigianti pastabų tirada. Sako, mušamas mušamą supras. Ar tikrai ? Manau, greičiau vienas gavęs į kailį giliai širdyje to trokšta kitam. Ir tikriausiai didelės drėgnos akys nekelia šiltų jausmų. Gal dėl nuolatos rodomų norimo turėti gyvenimo serialų žmonėms instinktyviai atrodo, kad tai apgaulės, vaidybos priemonė. Neverkiu, kiek mokykloj verkdavau, mokėjimas suvaldyti savo emocijas yra labai naudingas dalykas ir išmokstamas. Tačiau kiek reikia kantrybės, kad išliktum ramus iki pat galo egzekucijos. Manau, budeliai kartais pratrūksta, tik kaukė uždengia ir paslėpia neva parodytą upelių pavidalo gėdą. Nesu nepakanti kritikai, priešingai: visą gyvenimą tyliai sukandus dantis iš jos mokydavaus, stengdavaus pasitaisyti ar pasikeisti, būtent kritika ir yra tas mano stumiamasis variklis. Ir dabar gerbiu dėstytoją, jos pastabų tikrai neiššvaistysiu vėjais. Tikriausiai ne pavydas kitiems dėl neteisybės, bet gailestis, meilė sau neleidžia pamiršti skaudulio: kai per fonetikos egzaminą esi įvertintas geriausiu balu, sunku girdėti kritiką, sakančią priešingai.
Tikrai ne dėstytojos kritika labiausiai skaudina. Sunku suvokti, kaip žmonės gali ir kokie būna žiaurūs. Konkurencija, kaip dalykas pats iš savęs, yra geras, tačiau nereikia apleisti žmogiškumo. Tikriausiai, kuo žmogus yra labiau apsiskaitęs ir gebantis išmąstyti, tuo labiau yra nemėgstamas (čia tikriausiai veikia pavydas, kad per kitą bus atimta galimybė išvažiuoti svetur mokytis arba gauti geresnį balą, tad geriau pakenkti, kad jau yra tokia galimybė). Ir nesvarbu, kad yra manančiųjų, kad prezentacija įdomi, turi gerą struktūrą, buvo bene pati ilgiausia (~45min): jei bandos jausmas sako juoktis iš kokios nesąmonės, nes taip bus pasirodyta prieš dėstytoją ir gal net pavyks nusipelnyti jo palankumą, o gal net ir žavią šypseną, taip tas pats bandos jausmas pasako ir pasilaikyti savo nuomonę ir sutikti su kitais, galvojančiais priešingai, taip stengiantis sau neužsitraukti bėdos ar (ne duok Dieve) bereikalingo dėmesio. Tokiais momentais labai pasiilgstu mokyklos, kada banda buvo banda, bet vieninga: vienas už visus ir visi už vieną. Dar iki šiol įstrigusi akimirka, kai bendraklasiai (net ir patys nemėgiamiausi ar didžiausi savanaudžiai) paaukojo dalį ilgosios pertraukos vien tam, kad užstotų ir parodytų mokytojai, kad ji neteisi. Ir nesvarbu, kokios pasėkmės- klasė yra vienas vienetas. Ir dar buvo daugybę panašių istorijų, tik jų jau nepasakosiu, nes esmė ir taip aiški.
Dabar prisiminiau, kad ilgą laiką norėjau studijuoti žurnalistiką (tiesą pasakius, ir dabar tebenoriu). Tiesa, kad nepatiko sutikti žmonės stojamajam konkurse ir, kad nenorėčiau švaistyti savo brangaus laiko dalykui, kurį galima išmokti per vienerius metus: pripratus prie lengvo, sunku persijungti prie rimtesnio rėžimo. Tačiau dažnai nutylėdavau, kad visada lydėdavo ir baimė, kad nesugebėsiu išduoti savęs ir savo principų: nelankiau vaikų darželio ir mane užaugino labai dori ir sąžiningi žmonės, įskiepiją tam tikras vertybes ir požiūrį. Dažnai pagalvodavau, kad nesugebėčiau rašyti melo daugeliui žmonių, įsistačius kiaulės akis lipti per kitų galvas, juk taip negražu, netaktiška, neskanu.. Dabar kova dėl pažymių, vėliau kovos laukas darbe, už savo vaiką prieš mokytojus ar tėvelius (kas ten žino, kaip bus), o kas toliau ? Būti begemotu, o savuos namuos vaidinti švenčiausio gėrio oazę? Na, gal tokios yra gyvenimo, dvigubo gyvenimo, taisyklės, tik mano figūrėlę kažkas pakišo po žaidimo lenta. Gal pats metas ją būtų susirasti, juk sakoma, kad su laiku viskas keičiasi, kiekvienas žmogus asimiliuojasi (jei ne daug, tai bent truputi) į jį supančią aplinką.
Dabar truputį jaučiuos, kaip jauna mama po išmokėtų papildomų pinigų skandalo, turiu omeny, įskaudino, supykdė keli žmonės, o pati metu šešėlį ant visų likusių… Tad gražesnei pabaigai norėčiau pasakyti, kad tikriausiai ir šita situacija man davė kur kas didesnę pamoką ir grūdinimą nei dabar galiu įsivaizduoti ar suvokti. Naujas žmonių santykių modelis, psichologija ir analizė. Taip toliau ir gal vieną dieną tapsiu akyla kaip Agata Kristi (:
p.s. šiandien supratau, kokia man graži (iš tikrųjų graži) yra gimtoji kalba.
p.p.s. obuolių sultys žiemą skanesnės nei rudenį.
Puritonical pomposity 