Pastaruoju metu ėmiau domėtis arabų pasauliu, jų tradicijomis, liečiančiomis moterų aprangą. Ir tikrai ne dėl feministinių pažiūrų ar tolerancijos stokos, kad yra gyvenančių kitaip, pagal kitokias taisykles. Paprasčiausiai gal kiek sutrikau visai atsitiktinai atradus tokią nuotrauką:
<— Tai arabės moters maudymosi kostiumėlis- burquini (burkini). Niekada į galvą neateidavo, kaip arabė moteris maudosi. Aišku, toks variantas tikrai geresnis, nei maudymasis apsirėdžius juodomis suknelėmis:

(ir man visada kildavo instinktyvus klausimas, ar tokiame karštyje juodai apsirengusios moterys nesukaista ir ar tikrai tokia apranga tokiomis sąlygomis neprieštarauja higienos reikalavimams; na ir jei tikrai viskas yra dėl moters pomirtinio gyvenimo gerovės, tuomet save gerbiantis vyras galėtų palaikyti žmoną ir nesirengti priešingai šviesiais rūbais, bet… Aš jau žiūriu savo akimis, ne arabo.

Pati musulmonių moterų apranga yra santykinai įvairi. Įdomu tai, kad nors Korane (šv. islamo knyga) yra pasakyta, kad moteris, keliaudama svetur turėtų pabrėžti savo tikėjimą apranga, kad būtų atpažinta; taip pat neturėtų rodyti gundomo nuogumo (turėtų dėvėti galvos apdangalą, taip pat dengiantį krūtinę), kad pasitaiko įvairių atvejų: nors dabar daugelyje pasisakymų ar straipsnių pabrėžiama, kad moters apranga yra jos laisvas pasirinkimas, kurio neturėtų niekas varžyti, tikrovė dažnai prasilenkia su norimomis pateikti vizijomis: dar pasitaiko atvejų, kai Afganistane einančios į mokyklą mergaitės yra apmėtomos akmenimis, o ką ir kalbėti apie ,,nepadorų” nuogumą. Nors Tunisas ir Turkija yra skelbiamos tolerantiškiausiomis šalimis (moteris gali pati pasirinkti), dažnai mažosios bendruomenės įveda norimą turėti tvarką: moteris priversta vilkėti nurodytą apdarą dėl gresiančių didelių baudų ar žiaurių bausmių (Iranas, Afganistanas). Galbūt arabiškas kraujas, nesuvaldomas pavydas ir baimė, kad kaimynas pavilios žmoną, kuri jau yra išrinktojo nuosavybė, o galbūt nenoras turėti moteriškąją konkurenciją šalia lemia tokį elgesį.

Yra sakančiųjų, kad moteris kaip tik demokratiškose šalyse ir ypač vakaruose (kad ir kaip būtų žiūrima) tėra mėsos gabalas: viskas daroma dėl vyro užgaidų patenkinimo. Aišku, galima traktuoti įvairiai, tačiau, tai priklauso iš kurios pusės yra žvelgiama. Nors tiesa, kad didelė dauguma prostitucijos, vergijos aukų yra moterys, kad visa reklamos industrija yra varoma kūniškųjų instinktų skatinimu ir moteris yra naudojama kaip jaukas, ir kad nemažą dalį moteriškojo garderobo sudaro rūbai, padedantys gundyti, atkreipti į save dėmesį, nes toks yra išėjimo į gatvę tikslas (būti pastebėta), tačiau, vyriška liemenėlė (originaliai sugalvota dėl medicininių priežasčių) vis labiau tampa madingu aksesuaru (Japonijoj jau yra viena iš perkamiausių prekių), rankinės (taip pat iš Japonijos į Europą atėjusi mada), sijonai ir kitokie aksesuarai, į kuriuos pažvelgus dar gerai pagalvojama, kam jie iš tikrųjų yra skirti ir, kurie, žinoma, ne – moterų išradimai. Jei į moterį dar žvelgiama kaip į nepilnavertį ar tiesiog pasismaginimams tinkantį objektą,  tai vis daugiau vyrų akivaizdžiai parodo, kad jiems yra malonūs ir reikalingi niuansai (dėl kurių vyrai laiko moteris mėsomis) ir kad tam tikri stereotipai yra seniai atgyvenę.

Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau ir kuris pasirodė įdomus:

Iš tikrųjų negalima sakyti, kad laisvė pasirinkti neegzistuoja. Europinis pavyzdys tą puikiai pailiustruoja. Ir  kad ir kokiais puikiais loginiais argumentais būtų besiremiama priimant įvairius sprendimus ar diskutuojant (higiena, saugumas, religinė tolerancija), aiškiai galima įžvelgti politinių, socialinių, religinių konfliktų priežastį: žaidimo savininkui nepatinka, kai dalyviai ima keisti savaip taisykles.

Advertisements