Archives for the month of: December, 2010

It used to be a fest when women show their talent in cuisine, decorating house and… and… Christmas tree.
To watch and maybe to catch ideas (if not now when for next years) :

And still I prefer the classic one tree ((:

Naked slip into  warm  gumboots and  wade to the darkness to  bring billets. You said that this is a very good thing, because to do so and the wolf.  In the distance snow strident, bubbling kettle tea, through an old wooden floor crawls spider-you afraid of spiders.  I sit on the ledge of the couch and pretend to be trying to fire the hearth which is already well dead : never didn’t know how to do it properly. I strike a match, clasp some newspapers still throwing my eyes on various clippings. Thus  you run inside and  overtake me playing, you holde a truss of wood. Throw  it on the ground and you ,trembling, shake down a snow.  I see that you have a cold, but nothing ask you, because it’s clear that you’ll lie. And you remain silent, knowing that otherwise blurt out a nonsense.
Although the sky is overcast, the two are going to see the moon.

It was the New Year evening, you three picked me up and we went on walking to the forest. The sky was cloudless, only few dogs were barking. All the neighbourhood started to celebrate. You were so talkactive as never, M was bored and listened to the music through his headphones, K had smoked too much, I guess. You wore  new black knitted gloves which I made and you were too excited. You always knew how to enjoy simple things and that’s what I always loved. I had inside of my coat’s pocket a chestnut which you gave me one day  when we went home by bus. I never planted it, although I had to.
In the back of my garden now grows a chestnut tree…

***

Sonnet CXVI

Let me not to the marriage of true minds
Admit impediments. Love is not love
Which alters when it alteration finds,
Or bends with the remover to remove:
O no! it is an ever-fixed mark
That looks on tempests and is never shaken;
It is the star to every wandering bark,
Whose worth’s unknown, although his height be taken.
Love’s not Time’s fool, though rosy lips and cheeks
Within his bending sickle’s compass come:
Love alters not with his brief hours and weeks,
But bears it out even to the edge of doom.
If this be error and upon me proved,
I never writ, nor no man ever loved.

***

It was that winter when I read you my favorite sonnet, it was that winter when you smiled and asked me never to cut my hair. It was that winter when we boiled a soup in the forest and I hugged trees. It was that winter when you missed a train and I waited you few hours in the station. It was that winter when you taught me to fish, and it was that winter when we sang. It was that winter when you loved to ski on the lake or to sit in front of a fireplace. It was that winter when you played me the flute. Also it was that winter when we shouted so loud in the street and laughed after being so crazy. It was that winter when I cried and saw you so angry, but also it was that winter when you smiled, I smiled. It was that winter, a very cold winter.


I love evenings when I let myself to relax and it’s not important that I have to read a lot, try hardly to remember some not so interesting information. Love keeping me in fluffy pyjamas, holding big cup of tea (in the morning I would say coffee) and watching good movie or just dreaming. To say shortly I really love to spoil myself (I have to admit yesterday I spoiled myself too by going to spa center and also by buying new shoes). And I think it’s not so hard when somebody has a good taste of music. Yes..  and this evening isn’t an exception.

Before few years I discovered South Korean pianist and composer Yiruma. Relaxing and easy music which I can listen and listen.  And I always start dreaming and imagining some unreal visions (or maybe too good to be real). ((= I think this is the music which has to be heard and not described.

By searching more his videos I found another interesting piece. Of course, French musician and composer Yann Tiersen is very famous (everybody knows ”Amelie” movie and his music is just amazing !!). But what surprised me that although I played this soundtrack so many times, I only yesterday listened few his other works. So, this was surprising. Also I was surprised by his creativity. I mean, when somebody creates something very nice usually later works are like little copies. They have too much similarities with previous works. Although this is similar but at the same time it’s different and I like it very much !

Usually I like to listen jazz. I’m not passioned by all jazz musicians, I like only few (like means to like not the only one hit or instrumental part). I’m very thankful to people (very very very smart, intelligent and… cute of course) who I met this summer. With one Belge I talked about music quite all night and he told me about Bill Evans. Very strong, and very very very classic American pianist.

As my evening still continues, I sometimes listen music from some movies. ‘The Bow’ is one of my favorite movies (for those, who didn’t see it: you definitely have to watch it (and other Kim Ki Duk’s movies). This movie helped me to know better South Corea’s culture, traditions, to hear their music. I think one of the best things in the world is tradition music: so different in different continents and has so much in common. And I love to listen modern traditional music as it’s in this movie.

winter winter winter… Only this year I like winter (not only watching through my window or walking in so beautiful forests). I like to feel snow and enjoy every step (of course, usually I do this in the morning or going back home). One man wrote : ‘ Who is buying fur for fashion? You buy it as it’s needed.” When it’s warm, and the winter is nice in all meanings.

If                                                                                                   Too
you                                                                                                lazy
think                                                                                             to
that                                                                                               write
this
is
just
a
white
color
,
you
will
know
that
you
are
wrong

For those, who love ice cream !! ((=




And to sum up here’s one creative video which I enjoyed watching very much !! After watching it I always want some  ice cream ((=

Kad jau šiandien man labai liūdna ir esu pikta, tai parašysiu. Papasakosiu ir kas nutiko,  bet pradėsiu nuo kito taško.

Aš esu žmogutis, linkęs viską (na, daugelį dalykų) hiperbolizuoti: kai man gerai, aš spinduliuoju neišpasakytą džiaugsmą, kai man kažkas nepasiseka, aš atrodau tarsi paveikta nacionalinės nelaimės. Tikriausiai dėl to daugeliui žmonių yra sunku suprasti: juk kas išsiskiria iš įprastumo yra keista, kas keista- tas nepriimtina.

Pamenu ,kai dar mokiausi mokykloje, atrodė, kad galėčiau visą pasaulį pakloti dėl kitų žmonių, bet kurią akimirką ištiesti pagalbos ranką. Matydavau, kaip žmonės net nepadėkodavę naudodavosi suteikta paslauga. Naudodavosi, be jokios pareigos ar malonės atsidėkoti tuo pačiu. Aišku, visada yra žmonių paprasčiausiai nepagalvojančių, visiems pasitaiko, ir aš esu pasielgus ne vieną kartą bjauriai. Aišku, ir yra žmonių, kurie padės,  tačiau tai- tikrai ne dauguma. Taigi,  kuo toliau, tuo mano altruistiškumas  vis labiau seko ir senka.. Kad ir šios dienos leksikologijos prezentacija. Trumpai atpasakosiu,kad būtų aiškūs mano tolimesni samprotavimai: pristatinėjau prezentaciją  apie kalbos (prancūzų) skolinius, jų reikšmę ir kaip jie praturtina prancūzų kalbą, ir apie purizmą (kalbos grynumą). Tema iš tikrųjų buvo įdomi ir man patiko.  Dėstytoja kaip niekad nešykštėjo kritikos (dėl tarimo), grupiokės pagailėjo aukštesnio balo (ji sugalvojo paklausti, nes liko ketvirtis valandos iki paskaitos pabaigos, ar man rašyti 8 ar 9).

Pradėsiu nuo to, kad nepulsiu savęs girti išeikvotų valandų ir bemiegių naktų prie šio darbo.  Nesėdėjau prie knygų savaitę, nesistengiau atsiminti kiekvieno žodžio iš tos pačios knygos, kuri jau buvo atkartota bent  25 kartus tai tikrai. Kaip ir visą gyvenimą mokaus (ryte pabudus valanda paaukota mokslo vardan yra pati efektyviausia, bent man), taip ir tada. Gal manymas, kad kitas praslydo, nugvelbė įdėto darbo vaisius kelia susierzinimą. Aš irgi dažnai mokykloj būdavau susierzinus ir, oi, kaip bambėdavau. Kartais ir dabar pasidaro pikta, kai žmogus, surinkęs 100% iš istorijos egzamino dabar negali pasakyti nė vienos mintino žinojimo datos (neminint pasaulinių karų trukmės ar LR nepriklausomybės atkūrimo). Taigi, kadangi visą gyvenimą mokaus dėl savęs ir savo žinių, o ne dėl egzaminų (po kurių visada ant savęs gerai supykdavau), taip ir šį kartą nuoširdžiai domėjaus (kam įdomu, brūkštelkit, galėsiu papasakoti apie skolinius) ir pasiruošiau.

Po kelių įžanginių sakinių, prasideda taip ir nesibaigianti pastabų tirada. Sako, mušamas mušamą supras. Ar tikrai ? Manau, greičiau vienas gavęs į kailį giliai širdyje to trokšta kitam. Ir tikriausiai didelės drėgnos akys nekelia šiltų jausmų. Gal dėl nuolatos rodomų norimo turėti gyvenimo serialų žmonėms instinktyviai atrodo, kad tai apgaulės, vaidybos priemonė. Neverkiu, kiek mokykloj verkdavau, mokėjimas suvaldyti savo emocijas yra labai naudingas dalykas ir išmokstamas. Tačiau kiek reikia kantrybės, kad išliktum ramus iki pat galo egzekucijos. Manau, budeliai kartais pratrūksta, tik kaukė uždengia ir paslėpia neva parodytą upelių pavidalo gėdą. Nesu nepakanti kritikai, priešingai: visą gyvenimą tyliai sukandus dantis iš jos mokydavaus, stengdavaus pasitaisyti ar pasikeisti, būtent kritika ir yra tas mano stumiamasis variklis. Ir dabar gerbiu dėstytoją, jos pastabų tikrai neiššvaistysiu vėjais. Tikriausiai ne pavydas kitiems dėl neteisybės, bet gailestis, meilė sau neleidžia pamiršti skaudulio: kai per fonetikos egzaminą esi įvertintas geriausiu balu, sunku girdėti kritiką, sakančią priešingai.

Tikrai ne dėstytojos kritika labiausiai skaudina. Sunku suvokti, kaip žmonės gali ir kokie būna žiaurūs. Konkurencija, kaip dalykas pats iš savęs, yra geras, tačiau nereikia apleisti žmogiškumo. Tikriausiai, kuo žmogus yra labiau apsiskaitęs ir gebantis išmąstyti, tuo labiau yra nemėgstamas (čia tikriausiai veikia pavydas, kad per kitą bus atimta galimybė išvažiuoti svetur mokytis arba gauti geresnį balą, tad geriau pakenkti, kad jau yra tokia galimybė). Ir nesvarbu, kad yra manančiųjų, kad prezentacija įdomi, turi gerą struktūrą, buvo bene pati ilgiausia (~45min): jei bandos jausmas sako juoktis iš kokios nesąmonės, nes taip bus pasirodyta prieš dėstytoją ir gal net pavyks nusipelnyti jo palankumą, o gal net ir žavią šypseną, taip tas pats bandos jausmas pasako ir pasilaikyti savo nuomonę ir sutikti su kitais, galvojančiais priešingai,  taip stengiantis sau neužsitraukti bėdos ar (ne duok Dieve) bereikalingo dėmesio. Tokiais momentais labai pasiilgstu mokyklos, kada banda buvo banda, bet vieninga: vienas už visus ir visi už vieną. Dar iki šiol įstrigusi akimirka, kai bendraklasiai (net ir patys nemėgiamiausi ar didžiausi savanaudžiai) paaukojo dalį ilgosios pertraukos vien tam, kad užstotų ir parodytų mokytojai, kad ji neteisi. Ir nesvarbu, kokios pasėkmės- klasė yra vienas vienetas.  Ir dar buvo daugybę panašių istorijų, tik jų jau nepasakosiu, nes esmė ir taip aiški.

Dabar prisiminiau, kad ilgą laiką norėjau studijuoti žurnalistiką (tiesą pasakius, ir dabar tebenoriu). Tiesa, kad nepatiko sutikti žmonės  stojamajam konkurse ir, kad nenorėčiau švaistyti savo brangaus laiko dalykui, kurį galima išmokti per vienerius metus: pripratus prie lengvo, sunku persijungti prie rimtesnio rėžimo. Tačiau dažnai nutylėdavau, kad visada lydėdavo ir baimė, kad nesugebėsiu išduoti savęs ir savo principų: nelankiau vaikų darželio ir mane užaugino labai dori ir sąžiningi žmonės, įskiepiją tam tikras vertybes ir požiūrį. Dažnai pagalvodavau, kad nesugebėčiau rašyti melo daugeliui žmonių, įsistačius kiaulės akis lipti per kitų galvas, juk taip negražu, netaktiška, neskanu.. Dabar kova dėl pažymių, vėliau kovos laukas darbe, už savo vaiką prieš mokytojus ar tėvelius (kas ten žino, kaip bus), o kas toliau ? Būti begemotu, o savuos namuos vaidinti švenčiausio gėrio oazę? Na, gal tokios yra gyvenimo, dvigubo gyvenimo, taisyklės, tik mano figūrėlę kažkas pakišo po žaidimo lenta. Gal pats metas ją būtų susirasti, juk sakoma, kad su laiku viskas keičiasi, kiekvienas žmogus asimiliuojasi (jei ne daug, tai bent truputi) į jį supančią aplinką.

Dabar truputį jaučiuos, kaip jauna mama po išmokėtų papildomų pinigų skandalo, turiu omeny, įskaudino, supykdė keli žmonės, o pati metu šešėlį ant visų likusių… Tad gražesnei pabaigai norėčiau pasakyti, kad tikriausiai ir šita situacija man davė kur kas didesnę pamoką ir grūdinimą nei dabar galiu įsivaizduoti ar suvokti. Naujas žmonių santykių modelis, psichologija ir analizė. Taip toliau ir gal vieną dieną tapsiu akyla kaip Agata Kristi (:

p.s. šiandien supratau, kokia man graži (iš tikrųjų graži) yra gimtoji kalba.

p.p.s. obuolių sultys žiemą skanesnės nei rudenį.

Music is an art form whose medium is sound. It has common elements (rhythm, dynamics, pitch), common reasons (expression, performance, creation, traditions, etc..), can be divided into genres and subgenres, and also has connection with other ranges (history, mathematics, philosophy, linguistics, etc.). To many people in many cultures music is an important part of their way of life. And still is discussed what constitutes music.

I’m pretty sure there are many people who think that in music creation is already limited: one melody has another’s inserts, words, harmony. Despite that, where are many ways how music can be created. The Vegetable Orchestra was founded in 1998. It performs on instruments made of fresh vegetables. The utilization of various ever refined vegetable instruments creates a musically and aesthetically unique sound universe.

Another interesting band, non-traditional dance troupe (originating in Brighton, UK) that uses the body and ordinary objects to create a physical theatre performance is Stomp. It’s a group of people, with very strong personalities, who work together using simple building blocks to create something complex , something everyone can identify with; it’s about rhythm, which is common to all cultures. Everyone knows rhythm, if only from the beating of their own heart – it is the basis of all music. There are several STOMP companies currently performing around the world: up to three working from the UK and two in North America. Each company has its own style, its own feel.

To say that crazy is only now days world is the same as to say that a wheel was created after a  bicycle. How Igor Stravinsky (famous Russian composer) said: ” A good composer does not imitate; he steals. ” One idea replaces another. All nowadays crazy creations have some base predecessors through history, f. ex: shamisen (the Japanese traditional music instrument) originally was made from cat’s skin (maybe the Greens fought  against this successfully). For more, 4′33″ is a three-movement composition by American experimental composer John Cage (1912–1992). It was composed in 1952 for any instrument (or combination of instruments) and the score instructs the performer not to play the instrument during the entire duration of the piece throughout the three movements (the first being thirty seconds, the second being two minutes and twenty-three seconds, and the third being one minute and forty seconds).

That’s really strange, that John Cage wasn’t a crazy American who wanted to joke. He was an American composer, philosopher, poet, music theorist, artist, printmaker, and amateur mycologist and mushroom collector (hobbies also requiring some knowledge). His issue was to have a musical compromise: people could imagine that music which they would like to hear.

Yes, music can be created with very original instruments, amplified to big effecting performances and shows. Maybe the biggest impression does human’s imagine, all human’s creation. One of the most beautiful things is a cappella- music is solo or group vocal or singing without instrumental sound, or a piece intended to be performed in this way.
The Voca People, how they say, are friendly aliens from the planet Voca, somewhere behind the sun…where all communication is made by music and vocal expressions. All live and all performed by 8 people on the stage.

And to finish one of my favorite bands is The Swingle Singers. They are mostly a cappella vocal group formed in 1962 in Paris, France. The current group is based in London, England. There are a total of eight members in the group: two sopranos, two altos, two tenors and two basses. They produce covers ranging from modern classics to classical music, to Contemporary Music. Their arrangements are often informed by jazz harmonies and stylings.